BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Netikri dievai

Kai buvau maža, kiekvieną mielą vakarą prieš miegą, atsiklaupusi šalia lovos, suglausdavau savo mažas rankutes ir melsdavausi. Dažnai, po maldos dar ko nors prašydavau Dievo. Kad būčiau gera, kad parašyčiau puikiai kontrolinį, prašydavau sveikatos artimiesiems ir kad babai neskaudėtų kojų. Vėliau prašydavau nelabai vaikiškų dalykų, susijusių su žalingais (ir pražūtingais) gimdytojų įpročiais.

Puikiai prisimenu, kaip man, 11-metei snarglei, apsireiškė nušvitimas. Apie tai, kad aš vienut vienutėlė šioj žemėj ir dar, kad Dievo nėra. Neišgyvenau tuomet jokios egzistencijos krizės. Kaip ir sužinojus, kad Žemė apvali, ar Neptūnas jau nebesiskaito kaip planeta. Užtad, kai nesulaukus šešioliktojo gimtadienio išties likau viena, viskas apsivertė.

Paauglystėje dievu tapo veidrodis. Atspindys. Tiksliau-neapykanta ir šleikštulys tam atspindžiui. Liūdna pripažinti, bet tik visai nesenai pradėjau mokytis priimti tą atspindį tokį, koks jis yra. Juk negali sudaužyt viso pasaulio veidrodžų, parduotuvių vitrinų ir kitų blizgių paviršių. O jei ir pavyktų, tai nekeičia fizino kūno. Jei nemėgsti savyje kažko-pakeisk. Jei negal to pakeist-susitaikyk ir move on.

Blogiausia, kai dievais tapo žmonės. Pradedant garbinamos muzikos atlikėjais, baigiant filosofais, menininkais ar Dalai Lama. Atsirado ir tokių, kurie patys save vadino dievais (savidieviai) reklamose, žurnaluose bei TV ekranuose aiškino, ką valgyti,kokių vitaminų papildus vartoti, kaip atrodyti, kaip susirasti/išlaikyti gyvenimo partnerį, kokiomis pozomis mylėtis ir kokia turi būti meilė…

Atsirado autoritetai, kuriais norėjosi sekti. “Jei negali būti geru pavyzdžiu-būk baisiu perspėjimu”. Turėjau tokį sąsiuvinį, į kurį rašydavau ar klijuodavau iš “Panelė”, “Cosmo” ir panašių žurnalų sentencijas, aforizmus ir visokius “prasmingus” quotes. Ar man tai pravertė gyvenime praktiškai? Nė velno. Nebent parodyti intelekto ir geros atminties nuotrupas žmonėms, prieš kuriuos, it mažai mergaitei, kyla noras “pasirodyti”.

Kolkas, iš visų mano žmogiškųjų dievų, baisiausi buvo tie, kuriuos mylėjau. O mylėjau per žingsnį nuo beprotybės. Nes visi bandymai juos prisijaukinti, baigdavosi besąlygišku mano atsidavimu,- kaip ir priklauso bet kokioje religijoje. Kai dievams pabosdavo būti dievinamiems ir ore jausdavosi “mums nieko neišeis” nuotaika, nuoskaudos pereidavo į savidestrukciją, neapykantą visai Visatai ir nesvietiško didumo depresijomis.

Bet. Gyvenimas neateina su instrukcija, tad tenka pačiai save auginti. Mokytis protingo egoizmo, komunikuoti apie šūdinus bei nemalonius dalykus. Tai, kas kitiems savaime suprantama, man dar dažnai būna kažkas wow. Visą gyvenimą kaltinau gimdytojus, kad sufeilino mane augindami ir aplamai dėl mano buvimo. Bet kaltų ieškojimas jau mažiausiai 10 metų post factum. Tik stovi antkapiai nebylūs…

Visi dievai BUVO nemirtingi. Su kiekvienu iškvėpimu artėjama prie mirties. Arba nemirtingumo-kaip pažiūrėsi. Kokia viso to prasmė? Aš nežinau. Tam išsiaišinti turi visą savo pasaulio laiką.

We are God’s unwanted children? So be it!

P.S. kinda sorry už “Fight club” propagandą.

P.P.S. didžiąją teksto dalį skiriu Aivarui, mano geriausiam (beprasmybės, nihilizmo ir išeities ieškojimo) draugui.

Patiko (5)

Rodyk draugams

Nėra komentarų

Rašyti komentarą

(būtinas)

(būtinas)