BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas


Spąstai suaugusiems

Kad užaugai, supranti iš to, jog pasikeičia požiūris į dalykus.

Kad Džeris yra tikras liurbis, kuris nuolat skriaudžia Tomą. Kad zuikis be perstojo tyčiojasi iš vilko, o ir pats vilkas tiesiog absurdiškas nevykėlis. Kai pastebi, kad renkiesi nebe super herojus, o vilain’us, nes jie “makes sense”. Nes “blogiukai” turi viziją. Kitokio pasaulio viziją. Kai supranti, kad paprasčiau visus nustumti į šoną ir apsitverti tvora, kad tik niekas neįskaudintų. Kad dažniau tyli ar net meluoji, nes pats nenori skaudinti kito.

Kai artėjo “Star wars” relyzo diena, google padarė fainą apps’ą savo produktams-gmail’ui, youtube ir kt. Tereikėjo prisijungti prie oficialaus puslapio ir pasirinkti pusę. Ir aš pasirinkau dark side, nes man kažkaip gražiau atrodė raudonas lightsaber’is, kai krauna puslapį, nei baltas. Ir žinai, paspaudus sutikimo mygtuką pagalvojau: “va taip lengvai pasirinkau blogį- nes gražiau krauna”.

Šiandien pripažinau sau, kad visi tie įvykiai labiausiai paveikė mano žmogišką jautrumą. Kad jau tenka apsimetinėti ir vaidinti užuojautą. Ir tas svetimas skausmas man toks tolimas ir nesuprantamas atrodo. Taip pripratom skųstis ir laukti kitų paguodos. Supratimo. Padrąsinimo. Kad kažkas kitas tau sukurtų nuotykius ir priverstų patikėti gražiais dalykais. Tai spėk ką?

Niekas nieko neprivalo. Tu taip pat nieko neprivalai. Dėl nieko. Pasaulis nesugrius be tavęs ir dangus neplyš per pusę. Neprivalai stengtis dėl kitų.  Neprivalai jausti ar nustoti jausti. Bet net nesugalvok žvalgytis atgal. Nesvarbu, painus labirintas ar tiesus greitkelis,- atvedė tave čia. Ir tik tu pats dėl to kaltas. Arba, jei pasisekė, pats sau dėkingas.

Mano klaida buvo per dideli lūkesčiai. Labai labai per dideli. Ir nusivylimas, kad nei aš, nei kas nors kitas, nepajudino nei piršto, kad tai įvyktų. Ir tada pykau ant viso pasaulio. Tiek laiko ir energijos iššvaisčiau kankindamasi. Ir žinai, pavargau nuo nesibaigiančių kovų su savimi. Pasiduodu. Užmerkiu akis ir krentu. Tu gi žinai, kaip siaubingai bijau to jausmo, kai gravitacija, regis, padideja iki  begalybės ir belieka tik tikėtis, kad pavyks nusileisti kiek įmanoma saugiau .

Išmokiau save daug ko, kartais net per prievartą. Nesitikiu. Netrokštu ir negeidžiu to, ko žinau, kad negausiu. Kai nieko nesitiki, tai ir nusivilt nėra kuo. Jokių melagingų pažadų, ateities vizijų ir svajonių, nes jau žinai, kad gyvenime niekas nevyksta pagal planą. Ir žmones vertinti be jokių išankstinių įsitikinimų ir nuomone paremtų vertinimų. Tu gi nežinai jo istorijos. Kodėl viskas gavosi taip ar kitaip.

Pagaliau radau savo kelią. Kuo ir kokia “noriu būti užaugus”. Po ilgų “savęs” paieškų vis gi susidėliojo taip, kaip reikėjo. Tos pamokos, sunkesnės viena už kitą, perniek nenuėjo. Pagaliau jaučiuosi rami. Gal todėl, kad buvau šventai įsitikinus, jog sulaukus dvim-penkto gimtadienio, imsiu ir tapsiu “rimtu suaugusiu žmogumi”. Liko du mėnesiai. Dar supratau, kad turiu savo istoriją. Kurią ilgai slėpiau. Kurios tam tikras dalis vis tiek slėpsiu. Ir nors ta istorija verta ne vieno dramos filmo, noriu padėti kitiems, dalintis patirtimi, žiniomis ir kitų įkvepiančiomis istorijomis.

Rodyk draugams




Apie ženklus

Vat ką išmokau gyvenimo univere, tai stebėti ženklus. Jų visada būna. Sapnai, nuojautos, paukščiai, besitrankantys į langus…

Šiąnakt sapnavau košmarą. Kad iš dangaus ant manęs nukrito milžiniška gyvatė ir įgėlė man į skruostą. Toks pusiau sąmoningas, ryškus sapnas. Vienas iš tų, kur suvoki, jog sapnuoji. Turbūt reiks pristabdyt su Hario Poterio filmais prieš miegą. Taigi, sapne su kažkuo kalbu, pakeliu akis į dangų ir matau ant manęs krentančią milžinišką gyvatę. “Ir vėl”, pagalvojau. Nežinau kodėl, bet toks jausmas, kad tai deja vu sapne. Tada pagalvojau, kad tokio didumo gyvatės neturi nuodų. Aukas pasmaugia arba traiško jų kaulus, kol jos miršta nuo vidinių sužalojimų. Žodžiu, youtubėj pažiūrėkit. Tada ta gyvatė plačiai išsižiojo, parodydama didelias iltis ir įgėlė man į skruostą. Ir nušliaužė. Paniškai bijau gyavčių. Ne dėl to, kad jos gali nužudyti nuodais, pasmaugti ir virškinti savaitę, šnypščia ir pan. Šaltis. Labai nejaukus jų kūno šaltis, kaip numirėlių. Sapne labai tikroviškai jaučiau tos gyvatės šaltumą Pas babą kaime būdavo daug žalčių, tad tikrai žinau, apie ką kalbu. Pažiūrėjau sapnininke, tai sapno reikšmė maždaug “egzistencinės kančios ir sąžinės graužatis”. Bet gi tokia mano kasdienybė, my darling! O ir šiaip mano gyvenime daug mirties.

Vakar vėl mačiau man in black. Ne filmą, o žmones, dirbančius morge. Juodai apsirengę vyrai rimtais veidais. Mirė vyras iš kaimyninės palatos. Yra toks prietaras, kad numirėlis išsiveda ką nors. Sakyk ką nori, bet tai tiesa. Tiek iš mano gyvenimo, tiek ir iš gyvenimo čia. Prieš kokią savaitę mirė toks čiūvas. Buvęs narkomanas, iš tų, kur susitvarkė, po to vėl palūžo. Žodžiu. Nebuvom labai artimi, bet turėjom pokalbių, gilių, kaip vandenynas. Tokių, kurie nepasimiršta. Turėjom šį tą bendro-jis buvo iš tų žmonių, kuriems skauda gyvent. Miręs viduje. Ir mirė jis, po teisybei, perdozavęs. Nežinau ant kiek prasminga mirti nuo to, ko labiausiai trokšti. Tai va, tie išprotėję paukščiai trankosi į langus. Ir po kelių dienų pasirodo vyrai niūriais veidais.

Ir dar parekomenduosiu gerą filmą. Vienas iš tų, apie kurį negali nieko daugiau pasakyti, tik “privalai pažiūrėti”. Dėl idėjos, filmo kūrimo faktų, sarkazmo, humoro, Gogol Bordello muzikos, ir dar koks tūkstantis priežasčių.

Dar šiandien viena iš tų dienų. Kai prisimeni, jog “va, šiandien jau kažkiek metų, kai mirė kažkas artimo.” “Tokių dienų” pas mane daug. Per tiek metų vis dar nebuvau kapinėse, nepyk, baba.

Rodyk draugams




Tvanas

Ne pirmadienis užknisa, o tavo darbas. Since aš bedarbė, tai šiandien kaltinu pirmadienį.

Sėdžiu vidury tvano ir valgau savo mėgstamiausio skonio-akcijos-sūrelį. Krioklys. Ledonešis. Neries pakrantės kovo pradžioje. Viskas prasidėjo vakar-pamačiau įdomų mygtuką su lašiukais. “Hmm, what does this button do?” Šiandien ryte sužinojau, kad šaldytuve tai reiškia pasaulinio tvano pradžią, sugedusius koldūnus ir dar bala žino ką. O bala didelė. Tikiuosi, kad dėl jos atsiradimo kaltas tas prakeiktas mygtukas. Arba sugedo šaldytuvas, kuris senesnis už mane, spėju, kokius du kartus. Kas būtų labai labai blogai. Gyventi be šaldytuvo. Dabar suprantu, kodėl šiąnakt sapnavau savo rožinius guminius botus. Curiosity killed the cat.

Dar baigėsi kava ir turbūt sugedo pienas.

Turiu tokį jaukų pliušinį džempą su mikimauzu. Vadinu jį “depresijos džempu”, nes jis pilkas, smarkiai over sized, švelnus it meškiukas ir vaikiškas. Tobulas rūbas šūdadieniams. Būtent šį džempą dėvėdama išpėdinau per lietų į prekybcentrį. Ir jau buvo per vėlu grįžti, kai supratau. Drabužiai turi savybę sugerti. Šiuo atveju sugėrė kvapą. “Kvepiu” ligonine. Vaistais, pelėsiais, senu pastatu, mirtim ir ašarom ir dar viskuo, kuo kvepia ligoninė. Nu būna, kad užmiršti ar nespėji išsivalyt dantų. Tada stengiesi kuo mažiau kalbėt ir kvėpuot, ir aplamai norisi nustot egzistuot. Tai čia dar blogiau, nus nes tas kvapas sekioja iš paskos. Už tai šiandien buvo ko gero greičiausias apsipirkinėjimas mano gyvenime. Todėl aš neturiu gražių drabužių. O jei turiu, tai jie atsiduoda mirtim ir pelėsiais. Nice.

Toks žavingas amžinas chaosas. Galvoji, kad blogiau jau būt negali? Gali, gali…  Sako, jei ilgai žiūri į bedugnę, tai bedugnė ima žiūrėti į tave. O jei gyvenimas tau duoda citrinų, tai padaryk apelsinų sultis ir tegul visi svarsto, KAIP, po velnių?

Rodyk draugams




Išlikimo instinktas

Turbūt pirmą kartą savo gyvenime laukiu rudens. Iki šiol aš nuoširdžiai jo nekenčiau.  Turbūt jau senai pavargau gyventi laukimu, bet yra dalykų, kurių laukti smagu. Laukiau vasaros vien tik dėl Yagos, nes tik dėl to laukimo pavyko išgyventi šizovą žiemą. Sulaukiau, tik bilietą perdaviau senam geram reivo draugui. Man tai nėra tik festivalis ir daugiametė tradicija, vaibas ir psichodelika. Ten atėjo daug suvokimų… Bet ei, aš vis dar gyva, kas yra stebuklas!

Vakar išsivedžiau save pasivaikščioti. Iš bobutės nusipirkau kokį pusę maišo vyšnių, sėdėjau prie Neries ir valgiau, klausydama griaustinio. Būtent vyšnios man reiškia vasarą. Tos vyšnios vertos kiekvieno cento vien dėl to nuoširdaus small talk’o ir džiaugsmo jos akyse. Maistas suartina, tad dabar gal pusė ligoninės ragauja vasaros skonį. Šierink iz kiering.

Šiandien dvi savaitės, kai geriu brand new vaistus. Pirmais vakarais žliumbiau tiesiog numirt. Absurdas, ane? Aš irgi dabar taip galvoju. Tai yra absoliučiai blogiausia, ką esu išgyvenus. O išgyvenus aš daug, per daug. Na, pasirodo, per daug niekad nebūna. Nuolatos push’inu save atsikelti iš lovos, nes skauda visus sąnarius, kaulus ir raumenis. Nuolatinis svaigulys, lyg party su amžinom lomkėm tuo pačiu metu. Drebulys tiek kūno, tiek viduje varo iš proto, bet raminamieji šiek tiek padeda. Visiška absoliuti apatija išoriniam pasauliui. Dead inside jaučiuosi jau per senai, kad pasakyčiau, kada tai prasidėjo. Bet tai visai kitas lygis. Nepiešiu, nes rankos per daug dreba. Nerašau, nes nuolat išsiblaškius išsitaškius. Toks žiauriai iiilgas bad trip’as. Worst drug ever. Viena iš mano didžiausių baimių-išprotėti. Kai smegenys ima veikti ne taip, kaip turėtų. Lieka tiesiog kūnas, neturintis savikontrolės, prisiminimų, charakterio ir žodžiu, visos esybės, skiriančios vieną žmogų nuo kito. Dar bijau prarasti savo iš tikro nesveiką, tamsų ir juodą humoro jausmą.

Manau, vakar atradau gyvenimo prasmę. Na, kasdien jos pas mane keičiasi, bet vakar buvo kitaip.

Neįsivaizduoji, koks malonumas ryte gerti kavą. Vos išlaikau virdulį, kad prisipilčiau į jį vandens. Palatoje nėra kriauklės, tad reikia eiti iki wc. Kadangi čia wc dar ir rūkomasis, eidama iki ten, ir ten, sutinku žmones. Kurie kasdien klausia, kaip jaučiuosi, kuo gali padėti ir ar nieko netrūksta. Po kelių metų aš turbūt net jų vardų neprisiminisiu, bet šiuo metu toks jaukus ir nuoširdus rūpestis padeda. Taigi, grįžtu su virduliu, drebančiom rankom į puodelį beriu kavą. Dabar ją darausi pagal Romkos receptą, kurį vadinu “mano nebiologiniu tėvu”. Nes jis tikrai primena mano mirusį tėvą, daugeliu prasmių. Žodžiu, šiuo metu man tai yra nesveikai sunkus darbas, bet toks savotiškas atlygis sau-rytinė kava. Už nuolatinį “lipimą per save”.

Tai va, pats savaime gyvenimas yra beprasmis. Kaip ir žmogus pats savaime nėra nei geras, nei blogas. Patirtis. Būna gerų tripų, būna blogų. Bet patirtis lieka. Visa kita-išgyventi/prisitaikyti. Kiek sugebėsi save stumti, kol nebeliks kur? Kiek jėgų reikia išlipti iš dugno, į kurį save nustūmei pats? Kiek gali naikinti save, kol atsiras noras gyventi? Iš tikro gyventi. Visa ta egzistencijos prasmė yra bull shit. Kaip ir depresija sergančiam žmogui sakyti “tu daugiau šypsokis”. Arba sunkiai sergančiam žmogui-laikykis. Facepalminu mintyse. Kai pasieki ribą. Kai svarbiausia ne meilė, laimė, pinigai, o kovoti su savimi ir už save nuolatos, kiekvieną sekundę.  Kol paprastas vyšnių valgymas parke ir griaustinio atneštas šiltas lietus ant kūno atrodys kaip didžiausi pasaulio stebuklai. Kai viskas nusiris ant tiek žemai, kad viskas, ką turėsi-tik save patį. Ir savo stiprybę-išlikimo instinktą.

P.S. Visai negaila tų kelių šimtų senų postų, rašytų metų metus. Dar galvojau bent kopijas pasilikti, kaip kažkokį įrodymą sau, kaip viskas pasikeitė nuo pirmo įrašo. Kaip paaugau. Bet kaip sako protingi žmonės-praietį reikia palikti praeityje.

Rodyk draugams




 

Rugpjūtis 2016
P A T K P Š S
« Lie    
1234567
891011121314
15161718192021
22232425262728
293031  

Archyvai

Nauji įrašai

Nauji komentarai